Pokalbis su žmogumi, kuris kasdien mato, kas iš tiesų vyksta Lietuvos aukso rinkoje – nuo nervingų pirmą kartą perkančių iki ramių kolekcininkų, kurie ateina su lagaminais grynųjų.
Sutinkame nedideliame biure sostinės centre. Jokių iškabų, jokių vitrinų. Tik durys su kodu ir kamera. Pašnekovas – daugiau nei du dešimtmečius aukso versle dirbantis vyras – prašo neminėti nei vardo, nei įmonės. „Mūsų klientai vertina diskreciją. Aš irgi.”
Kodėl žmonės ateina pas jus, o ne perka internetu iš užsienio?
Nes nori pažiūrėti į akis. Nes nori paliesti prieš mokėdami. Ir nes bijo, kad siunta iš Vokietijos gali „pasimesti”. Kai kalba eina apie 10 ar 50 tūkstančių eurų – žmonės nori žmogiško kontakto.
Kas jūsų tipinis klientas?
Nėra tipinio. Praėjusią savaitę buvo pensininkas su 3000 eurų – pirko pirmą kartą, rankos drebėjo. Tą pačią dieną – verslininkas, kuris kas ketvirtį perka už šešiaženklę sumą. Jis net nesėda, paima, pasirašo, išeina.
Ar jauni žmonės domisi auksu?
Vis daugiau. Prieš dešimt metų jaunesnių nei 35 buvo gal 10 procentų. Dabar – trečdalis. Jie ateina pasiskaitę, žino kas yra „spread’as”, klausia apie LBMA sertifikatus. Kartais žino daugiau nei aš norėčiau.
O moterys?
Perka kitaip. Vyras ateina, nusprendžia per 10 minučių, moka, išeina. Moteris klausia, galvoja, grįžta kitą savaitę, vėl klausia, tada perka. Bet kai perka – perka protingiau. Mažiau impulsyvių sprendimų.
Koks didžiausias pirkinys, kurį matėte?
Negaliu sakyti sumos. Bet galiu sakyti, kad žmogus atvažiavo su apsauga ir išvažiavo su lagaminu, kurio nepakelčiau viena ranka.
O mažiausias?
Vienas gramas. Mergina pirko dovanai draugui. Simbolis, ne investicija. Bet ji grįžo po metų ir pirko jau sau. Dabar reguliari klientė.
Ar žmonės supranta, ką perka?
Maždaug pusė – taip. Kita pusė ateina su miglotomis idėjomis: „Auksas kyla”, „Reikia turėti”, „Kaimynas patarė”. Tokie – pavojingiausi patys sau.
Kodėl?
Nes pirks brangiai ir parduos pigiai. Pirks kai visi kalba, parduos kai panikuos. Auksas jiems – ne investicija, o emocija.
Ką jiems sakote?
Klausiu: ar turite skubių skolų? Ar turite santaupų bent pusmečiui? Ar suprantate, kad galite nematyti pelno penkerius metus? Jei į bet kurį klausimą atsako „ne” – sakau grįžti vėliau. Kai kurie supyksta. Bet aš nenoriu klientų, kurie po metų skambins verkdami.
Per 20 metų – kiek žmonių prarado pinigus?
Tie, kurie pirko ir pardavė per metus ar dvejus – daug kas prarado. Tie, kurie laikė ilgiau nei penkerius metus – nė vieno neprisimenu. Skaičiai paprasti: investicinio aukso kaina per bet kurį penkerių metų periodą istorijoje buvo aukštesnė pabaigoje nei pradžioje. Ne garantija ateičiai, bet tendencija.
Kas atsitinka krizių metu?
Du scenarijai. Vieni puola pirkti – ir moka per brangiai, nes paklausa didžiulė. Kiti puola parduoti – nes reikia grynųjų. Abu priima blogus sprendimus. Laimėtojai – tie, kurie nusipirko prieš krizę ir ramiai laukia.
Kodėl investicinis auksas, o ne papuošalai?
Papuošalas – menas plius metalas. Mokate už dizainą, darbą, prekės ženklą. Parduodant – gaunate tik už metalą. Investicinis luitas – tik metalas. Perkat už kainą, parduodat už kainą. Skirtumas per 10 metų gali būti dvigubas.
O sidabras?
Kita istorija. Pigesnis, bet ir nepastovesnis. Ir sunkesnis – už tą pačią sumą sidabro luitai sveria 80 kartų daugiau nei aukso. Saugoti sudėtingiau. Bet kai kurie diversifikuoja abu.
Kaip atpažįstate sukčius, kurie bando parduoti padirbtą auksą?
Patirtis. Ir technologijos. Kiekvienas luitas eina per spektrometrą. Per metus gal porą bandymų būna – žmonės ateina su kažkuo, ką „paveldėjo” arba „rado”. Dažniausiai patys nežino, kad padirbta.
Ką darote?
Mandagiai paaiškinu, kad negaliu pirkti. Jei atrodo, kad žmogus sąžiningas – patariu kreiptis į policiją. Jei atrodo, kad žino ką daro – tiesiog paprašau išeiti.
Koks jūsų asmeninis santykis su auksu?
Turiu. Bet ne tiek, kiek žmonės įsivaizduoja. Didžioji dalis mano turto – nekilnojamas turtas ir verslas. Auksas – gal 15 procentų. Pakanka ramiam miegui, netrukdo gyventi.
Paskutinis klausimas: ar pats pirksite daugiau?
Kai kaina nukris ir niekas apie auksą nekalbės – tada pirksiu. Kai visi šaukia „pirkite dabar” – tada ramiai sėdžiu. Tai turbūt svarbiausia pamoka, kurią išmokau per 20 metų.
Pokalbis baigtas. Ranką paspaudžiame. Išeinu pro tas pačias duris be iškabų. Gatvėje žmonės skuba savo reikalais. Niekas nežino, kas vyksta už šių sienų. Turbūt taip ir turi būti.